Turėjo graikai ir savo planetų pavadinimus, kurį laiką vartotus mokslinėje literatūroje. Merkurijus – “stilbonas” – spindintis, kibirkščiuojantis. Marsas – “pirojus” – ugninis, liepsningas. Saturnas – “fenonas” – švytintis. Venera – “gesper” ir “fosfor” – rytinė arba vakarinė žvaigždė.
Graikų žodis “planeta” ar, bizantietišku tarimu – “planida”, reiškia “klajojanti” – judanti per nejudančius žvaigždynus žvaigždė. O graikiškas žodis “aster” – žvaigždė – yra kilęs iš Babilono meilės ir vaisingumo deivės Ištarės, antikinėje mitologijoje žinomos kaip Astarta, kurios vardas savo ruožtu verčiamas kaip tiesiog “deivė”. Šio vardo atgarsiai šiandien girdimi daugumojekalbų – nuo persų “stark” ir arabų “achtar” iki anglų “star”, vokiečių “stern” ir italų “stella”.
Astrologija, išvertus iš graikų kalbos plačiąja prasme reiškia “mokslą apie žvaigždes”, tuo metu kai žodžio “astronomija” prasmė buvo – dangaus kūnų tyrimas fizine prasme. Kartu su astrologija ir astronomija Graikijoje egzistavo dar ir “astromantija” – “būrimas pagal žvaigždes” ir netgi “astrologika”. Astronomija, tyrusi tik fizinį astrologijos aspektą, buvo laikoma tik jos sudėtine dalimi. O astrologija aprėpė pasaulėtvarką apskritai – ir žmogų, kaip jos viršūnę – ir nesiribojo tik astromantija. Astrologinė tematika pastebima Aristotelio metafizikoje.
Viduramžių astrologijos pagrindas buvo “magų žvaigždė” – septynių planetų sistema, kur planetos atitiko 7 savaitės dienas ir 7 žinomus metalus. Metalų ir žvaigždžių simboliai nesiskyrė ir jei cheminiai elementai buvo suvokiami kaip materialaus pasaulio sandaros atomai, tai planetos buvo laikomos idealiomis substancijomis, iš kurių sudaryta Visata. Jei paimsime savaitės dienų pavadinimus, aptiksime stulbinantį sutapimą. Nuo Anglijos iki Kinijos sekmadienis – Saulės diena, pirmadienis – Mėnulio. Europoje, kaip ir Indijoje, antradienis pašvęstas Marsui, o Kinijoje – tai ugnies stichijos diena (Marsas – ugnies stichijos planeta). Trečiadienis – Merkurijaus, ketvirtadienis – Jupiterio, penktadienis – Veneros, šeštadienis – Saturno diena. Be to, visame pasaulyje savaitės dienų skaičius yra 7. kas tai – sutapimas, bendras šaltinis? Ar bendras Žemei ritmas, kosminis dėsnis, savotiškai atsispindintis skirtingose kultūrose? 7 dienų ritmą galima paaiškinti tuo, kad septynios dienos – tai ketvirtadalis Mėnulio ciklo, o Mėnulio fazės visur buvo laiko matavimo pagrindas. Bet kodėl mėnulio diena – pirmadienis, iki šiol lieka mįsle. Be to, viduramžių sistema gretino planetas ne tik su savaitės dienomis, bet ir su mėnesiais.
Saulė ir Mėnulis turėjo po vieną mėnesį, o penkios planetos – po du. Planetos ir mėnesiai taip pat priklausė 4 stichijoms – žemei, vandeniui, ugniai ir orui, kurie buvo laikomi elementais, pasaulio sandaros plytomis. Ugninis Saulės kamuolys buvo siejamas su ugnimi, potvynius ir atoslūgius keliantį Mėnulį siejo su vandeniu, o penkios kitos planetos gavo po dvi stichijas ir tokiu būdu atgimė sistema iš 12-os komponentų, sudarančių 12-tą dalį metinio ciklo mėnesių.
Mokslas apie keturias stichijas egzistavo Senovės Graikijoje (Aristotelis), taip pat jis pasiekė mus iš Egipto 4 žaidimo kortų mosčių pavidalu, kurioms pradžią davė taro kortos. Remdamasis viduramžišku stichijų supratimu, Kantas išvystė 4 temperamentų teoriją, kuri tapo šiuolaikinės psichologijos baze. Ugnies stichija – ūmus, energingas choleriko temperamentas, vandens stichija – uždaras, inertiškas flegmatikas, oras – lengvas, linkęs bendrauti sangvinikas, žemė – sunkus, pesimistiškas melancholikas. Tačiau astrologija – sudėtingesnis mokslas nei jos dukra psichologija. Astrologija išskiria kaip pagrindinius ne 4, o iškart 12 žmogaus charakterių, tiksliau, 12 statiškų (Zodiako ženklai) ir 12 dinaminių (planetos) psichologinių komponentų, kurių skirtingi deriniai ir tarpusavio poveikiai žmoguje ir nulemia jo individualų charakterį. Vystantis astrologijai, atradus naujas planetas, astrologija ne tik nustatė jų psichologinį poveikį ir rasdavo joms vietą ankstesnėje sistemoje, bet ir pranašavo astronominius atradimus. Taip Nostradamas prieš 200 metų išpranašavo Neptūno atradimą. Dabar astronomija beveik atstatė 12 planetų sistemą: Neptūno ir Plutono judėjimo nukrypimai kelia įtarimą, kad už Plutono orbitos egzistuoja dar viena planeta, astrologų vadinama Prozerpina, sprendžiant pagal įtakos pobūdį ir vietą, kurią turi gauti ši planeta bendroje sistemoje. Dabar jos vietoje naudojamas stambiausias asteroidas Cerera (pagal mitologiją – Prozerpinis motina), kuris turi panašias astrologines savybes. Kaip dar viena planeta kartais naudojamas planetoidas Chironas, esantis tarp Saturno ir Urano orbitų ir atrastas 1977 metais.
Astrologija ir toliau vystosi. Nežiūrint į daugelį amžių siekiančias tradicijas, astrologinio pažinimo šaltinis buvo ir yra tiesioginė patirtis. Mūsų psichologija ir požiūris į pasaulį bėgant laikui nuolat kinta, todėl susijusių su saulės sistemos ritmų įtakomis pasąmoningų procesų ir juos lydinčių išorinių įvykių astrologinė interpretacija turi atitikti laiko pokyčius. Praeito amžiaus astrologinės traktuotės kartais atrodo tiesiog juokingos. Be to, kosminių įvykių žemiškai interpretacijai įtaką daro ir geografinė koordinatė: visgi įvairių šalių gyvenimo stilius skiriasi, ir neatsitiktinai kiekvienoje kultūroje kuriami ir naudojami savi horoskopai. Šiuo metu kilęs platus susidomėjimas šiuo senu mokslu kelia uždavinį, kad astrologija išsivaduotų iš okultizmo ir taptų visuotinai prieinamu žinojimu, o laikui bėgant, iš bulvarinių skilčių peraugtų į institutus, padėtų medicinai, psichologijai, filosofijai, užimtų tą vietą tarp kitų mokslų, kurią turi teisę užimti.
