Juo labiau, tūkstančių metų bėgyje, sufizmo esmę bandė įspėti iš pradžių - Artimųjų, vėliau – Tolimųjų Rytų, o kiek vėliau – ir viso pasaulio išminčiai, tačiau net ir dabar kalbėti apie jų pastangų rezultatus, švelniai tariant, būtų per anksti. Todėl bet kokios pastangos keliais žodžiais nupasakoti, kas yra sufizmas ir sufijai, yra tik pirmas žingsnis link šios, iš tiesų jaudinančios, paslapties.
Yra dešimt pagrindinių sufizmo teiginių, apimančių visus svarbiausius klausimus, su kuriais susijęs vidinis žmogaus gyvenimas.
1. Yra Vienatinis Dievas, Amžinas, Vienesybinis, niekas neegzistuoja, išskyrus Dievą.
Dievas sufijui – bet kurio tikėjimo Dievas ir viso ko Dievas. Jo vardai neturi reikšmės. Allachas, Dievas, God, Gott, Dieu, Khuda, Brahma ar Bhagavana – visi šie vardai ir daugelis kitų – jo Dievo vardai, ir visgi jo Dievas yra anapus vardų ribos. Savo Dievą jis regi saulėje, ugnyje, sektų garbinamuose stabuose, jis atpažįsta Jį visose Visatos formose, tuo pačiu metu žinodamas, kad Jis yra virš visų formų: Dievas visame kame ir visa kas Dieve, Jis Regimas ir Neregimas, Vienesybinis. Dievas sufijui yra ne tik religinis tikėjimas, bet ir aukščiausias idealas, kokį tik gali suvokti žmogaus protas.
Sufijus, pamiršdamas save ir siekdamas pažinti dievišką idealą, nesustodamas eina meilės ir šviesos keliu. Dieve sufijus mato tobulumą visko, kas yra žmogaus suvokimo galimybių ribose, ir tuo pačiu metu žino, kad Jis virš žmogiškojo suvokimo. Jis žvelgia į Jį kaip įsimylėjėlis į mylimąją, jis priima viską pasaulyje kaip ateinantį nuo Jo, su absoliučiu nuolankumu. Šventas Dievo vardas jam kaip vaistai ligoniui. Dieviška mintis – tai kompasas, pagal kurį jis plukdo savo laivą nemirtingumo krantų link. Dievas – idealas sufijui – tai liftas, kuriuo jis kyla į amžiną tikslą; šis tikslas yra vienintelis jo gyvenimo tikslas.
2. Yra vienas valdovas, visų sielų Vedančioji Dvasia, kuri nuolat veda savo pasekėjus į šviesą.
Sufijus supranta, kad nors Dievas yra viso pažinimo, įkvėpimo ir vedimo šaltinis, visgi žmogus yra tarpininkas, kurį Dievas pasirenka, kad apdovanotų pasaulį pažinimu. Šį pažinimą Jis nuleidžia per tą, kuris yra žmogus pasaulio akyse, bet Dievas savo sąmone, ir tokia brandi siela semia iš Dangaus palaimą. Dievas visą laiką kalba per viską pasaulyje, bet tam, kad jo kalba pasiektų negirdinčias daugelio iš mūsų ausis, Jis turi kalbėti žmogaus lūpomis. Taip Jis darė daugybę kartų žmonijos istorijoje – kiekvienas praėjusių laikų didis mokytojas buvo Vedančioji Dvasia ir gyveno Dievo gyvenimą žmogaus pavidalu. Kitaip sakant, jų žmogiškas pavidalas susidėjo iš skirtingų apvalkalų, nešiojamų vienos ir tos pačios asmenybės, ir jie pasireikšdavo skirtingomis formomis. Šyva, Buda, Rama, Krišna – iš vienos pusės, Abraomas, Mozė, Jėzus, Mahometas - iš kitos, žinomų ar nežinomų istorijai; bet tai visada buvo viena ir ta pati asmenybė.
Tie, kurie šią asmenybę matė ir pažinojo Jį, atpažindavo Jį bet kokia forma ir pavidalu; tie, kurie galėjo matyti tik apvalkalą, išklydo iš kelio. Todėl sufijui yra tik vienas Mokytojas,, kaip skirtingai jis besivadintų atskirais istorijos periodais, ir jis nuolat ateina žadinti žmoniją iš gilaus jos iliuzinio gyvenimo sapno ir vesti žmogų pirmyn į dievišką tobulumą. Sufijus, tobulėdamas šiame kelyje, pradeda pažinti savo Mokytoją – ne tik pamaldžiame, bet ir išmintingame ir kvailame, šventame ir nuodėmingame – ir niekada iš savo akiračio neišleidžia Mokytojo, kuris yra ir visada bus Vienas Vienintelis.
Mokytojas persiškai – „Muršidas“. Sufijus atpažįsta Muršidą visame kame pasaulyje, jis pasiruošęs mokytis iš jaunų ir senų, mokytų ir nemokytų, turtingų ir vargšų, neklausdamas, iš ko jis mokosi. Tada jis pradeda regėti Risalato šviesą – tiesos šviesą, kuri jam švyti kiekvienoje sutiktoje Visatos būtybėje, kiekviename Visatos daikte. Taip jis regi Rasulą – Dieviškos Misijos Nešėją, gyvą būtybę. Taip sufijus regi Dievo atvaizdą, dievybės atvaizdą, kurį jis garbina visuose Jo pasireiškimuose gamtoje, ir gyvenimas jam tampa tobulu atsivėrimu tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Dažnai pasitaiko taip, kad, susižavėję savo mokytojo asmenybe, suteikdami jam pranašumą prieš kitus mokytojus, menkindami privalumus kito mokytojo, kurį ne mažiau gerbia jo paties mokiniai, žmonės susiskaldo, kaip tik tai sukėlė daugumą karų, skilimų bei varžytuvių tarp Dievo vaikų, kaip liudija visa istorija.
Kas yra Vedimo Dvasia galima paaiškinti taip: kaip žmogus turi sugebėjimų dailei, muzikai, poezijai, mokslui, taip jis turi sugebėjimų (ar dvasios), susijusių su vedimu. Geriausiai tai vadinti dvasia, nes tai yra aukščiausias sugebėjimas, iš kurio kyla visi kiti. Be abejo, kiekviena asmenybė turi sugebėjimų dailei, tačiau ne kiekvienas – dailininkas. Lygiai taip kiekvienas gali paniūniuoti melodiją, bet ne kiekvienas tampa muzikantu. Taigi kiekviena asmenybė turi vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių sugebėjimų, bet vedimo dvasią turi tik keletas iš visos žmonijos.
Vienas sanskrito poetas sako: „Brangakmeniai – tai akmenys, bet jie randami ne visur; sandalas – tai medis, bet jis auga ne kiekviename miške; daug yra dramblių, bet tik vienas iš jų – dramblių karalius; lygiai taip pat yra daug žmonių visame pasaulyje, bet tikrą žmogų retai sutiksi“.
3. Yra tik viena Šventoji Knyga – šventas gamtos metraštis, vienintelis rankraštis, iš kurio skaitantysis gali semtis žinių.
Dauguma žmonių šventais raštais laiko tik tam tikras žmogaus ranka parašytas knygas ar rankraščių ritinius, jie kruopščiai saugo juos, garbindami jų šventumą, perduoda palikuoniams kaip dieviškus apreiškimus. Žmonės ginčijasi ir pykstasi dėl šių knygų autentiškumo, jie atsisako priimti bet kurią kitą panašaus pobūdžio knygą ir, kabindamiesi už tos vienintelės bei dažnai prarasdami jos prasmę, kuria įvairias sektas. Visais laikais sufijus gerbė visas panašias knygas. Vedose, Zendavestoje, Kabaloje, Biblijoje, Korane ir visuose kituose šventraščiuose jis ieško tos pačios tiesos, kurią skaito neiškraipomame gamtos rankraštyje – vienintelėje Šventoje Knygoje, kuri yra tobulas ir gyvas modelis, mokantis vidinių gyvenimo dėsnių; gamtos rankraščio akivaizdoje visi kiti rašiniai jam tėra tik vandens balutės, lyginant su okeanu.
Aiškiaregio akimis kiekvienas medžio lapas – tai Šventos Knygos puslapis, kuriame slypi dieviškas apreiškimas, ir kiekvienu savo gyvenimo momentu aiškiaregys semiasi įkvėpimo, nuolat skaitydamas ir suvokdamas šventus gamtos raštus.
Kai žmogus rašo, jis vedžioja rašmenis ant uolos, lapo popieriaus, medžio ar plieno. Kai Dievas rašo, tai tie rašmenys – gyvos būtybės.
Jeigu sielos akys atmerktos ir regėjimas aiškus, tai sufijus gali perskaityti dievišką įstatymą iš gamtos metraščio. Ko žmonijos mokytojai mokė savo pasekėjus, to sufijai sėmėsi iš to paties šaltinio – jie teišreiškė tą mažą dalį, kuri galėjo būti išreikšta žodžiais; ir taip išsaugojo vidinę tiesą tiems laikams, kai jų pačių jau nebebuvo, kad galėtų ją atverti.
4. Tėra viena Religija – nenukrypstantis kilimas teisinga kryptimi į idealą, kuris kiekvieną sielą pripildo gyvenimo prasmės.
Religija sanskrite vadinama Dharma, kas reiškia „pareiga“. Kiekvienos asmenybės pareiga yra religija. „Kiekviena siela gimsta konkrečiam tikslui ir to tikslo šviesa dega sieloje“, - sako Islamo sufijus Saadis. Tai paaiškina, kodėl sufijus su savo pakantumu leidžia kiekvienam turėti savo paties kelią ir nelygina kitų principų su savo paties; jis leidžia kiekvienam turėti savo minčių laisvę, nes jis pats – laisvai mąstantis.
Sufiška religijos samprata – tai Kelias, vedantis žmogų tiek į jo pasaulietiško, tiek į dangiško idealo pasiekimą. Nuodėmę ir dorybę, tiesą ir netiesą, gėrį ir blogį kiekvienas individas suvokia skirtingai, jis juos vertina pagal savo evoliucijos lygį ir gyvenimo lygį. Štai kodėl sufijus mažai tesieja save su religija ar garbinimo vieta. Visos vietos pakankamai šventos jo garbinimui, ir visos religijos yra jo sielos religijos išraiškos.
Aš regėjau Tave šventoje Kaaboje,
Ir pagonių šventykloj regėjau Tave.
5. Tėra Vienas Įstatymas – abipusiškumo įstatymas, kurio laikytis gali tik pasiaukojanti sąžinė, turinti prabudusį teisingumo jausmą.
Žmogus leidžia gyvenimą vaikydamasis regimos naudos ir, užsiėmęs vien tik laikinais interesais, praranda ryšį su savo tikraisiais interesais. Žmogus sukūrė sau patogius įstatymus, bet tai tokie įstatymai, kurie padeda lobti kitų sąskaita. Vien tik šitai jis vadina teisingumu, o tai, ką jam daro kiti, jis vadina neteisingumu. Negali žmogus taikiai ir harmoningai sugyventi su kitais žmonėmis, kol pasiaukojanti sąžinė nepažadins jame teisingumo jausmo. Kaip juridinė valdžia kišasi į dviejų nesutariančių žmonių reikalus, žinodama, kad turi teisę kištis, jeigu dvi pusės ginčijasi, apakintos asmeninio intereso, taip ir Visagalė Jėga įsikiša į visus ginčus, didelius ir mažus.
Ne kas kita, kaip abipusiškumo įstatymas apsaugo žmogų nuo baudžiamojo juridinių jėgų poveikio, nes kitiems dėmesingas žmogus turi mažiau šansų atsidurti teisme. Teisingumo jausmas prabunda visiškai blaiviame prote, tai yra tokiame, kuris laisvas nuo svaiginančio jaunystės, jėgos, valdžios, savininkiškumo, valdymo, rango poveikio. Atrodo, kad akivaizdžiai pelninga imti, o ne duoti, arba duoti mažiau nei imti, bet iš tikrųjų abiem atvejais daugiau prarandama, nei gaunama. Toks pelnas aptemdo vidinį teisingumo jausmą, ir kai daug tokių apdangalų uždengia žvilgsnį, žmogus apanka net savo paties pelnui. Tarsi užtemdyti šviesą sau pačiam.
Nors įvairios religijos, mokydamos žmogų darniai ir taikiai sutarti su kitais žmonėmis, davė įvairių įstatymų, jie visi susiveda į vieną darnią tiesą: elkis su kitais taip, kaip nori, kad jie su tavimi elgtųsi. Sufijus, priimdamas iš kito malonę, padidina jos vertę, jis vertina ir tai, kaip kitas elgiasi su juo.
6. Tėra viena Brolija – žmonijos brolija, jungianti visus žemės vaikus, nedaranti jokio skirtumo tarp jų Dangiško Tėvo prieglobstyje.
Sufijus supranta, kad vienatinė gyvybė, emanavusi iš vidinės Būtybės, išoriniame paviršiuje pasireiškia kaip daugio gyvybė ir šiame įvairovės pasaulyje žmogus yra pats tobuliausias pasireiškimas, nes savo evoliucijos eigoje jis sugeba suvokti vidinės būties vientisumą net išorinėje įvairovėje. Jis siekia šio idealo, kuris yra vienintelis jo atėjimo į žemę tikslas, per vienijimąsi su kitais.
Žmogus vienijasi su kitais žmonėmis per šeimyninius ryšius, kurie yra pirmasis jo evoliucijos žingsnis; ir visgi praeityje kartų kartas šeimos kariavo tarpusavyje bei keršijo vienos kitoms ir kiekviena laikė savo tiesą vienintele teisinga. Šiandien žmogus parodo savo evoliucijos lygį vienydamasis su kaimynais bei tautiečiais ir netgi ugdydamas savyje patriotizmo dvasią. Šia prasme jis daug pasiekė, lyginant jį su pirmykščiais protėviais, ir visgi būtent žmonės, susijungę pagal tautinį principą, sukėlė šiuolaikinius karus, kuriuos ateinančios kartos vertins ne kitaip, kaip mes dabar vertiname pirmykščių tautų kraujo kerštą.
Egzistuoja rasiniai ryšiai, kurie dar daugiau praplečia vienijimosi ratą, bet visada vyksta vienas ir tas pats: viena rasė į kitą žiūri iš aukšto.
Religiniai ryšiai yra dar aukštesnis idealas. Bet šie ryšiai sąlygojo susiskaldymą į sektas, kurios ištisus tūkstantmečius konfrontavo ir viena į kitą žiūrėjo su panieka, o tai lėmė dar didesnį susiskaldymą ir susiskirstymą tarp žmonių. Net tokiame plačiame brolijos užmojyje egzistuoja susiskaldymo užuomazga, ir kiek bebūtų išsiplėtusi brolija, ji negali būti tobula tol, kol skiria žmogų nuo žmogaus.
Suvokdamas tai, sufijus išsilaisvina iš tautinių, rasinių ir religinių ribų, vienydamasis su žmonijos brolija, kurioje nėra susiskaldymo į klases, kastas, tikėjimus, rases, tautas ar religijas ir kuri suvienija žmoniją į visuotinę broliją.
7. Tėra Viena Moralė – meilė, kylanti iš savineigos ir suklestinti darant gerus darbus.
Įvairūs skirtingų tradicijų mokytojai moko žmoniją moralės principų, besiskiriančių vienas nuo kito, tačiau panašių į vandens lašus, krentančius iš vieno fontano: kai žiūrime į srovę, mes matome, kad srovė vientisa, nors krisdama dūžta į daugybę atskirų lašų. Yra daug moralinių principų, kaip yra daug lašų, krentančių iš vieno fontano, bet yra vienas srautas, kuris yra viso ko ištakos – ir tai yra meilė. Meilė gimdo viltį, kantrybę, ištvermę, atleidimą, pakantumą, moralinius principus. Visi geri darbai ir poelgiai išauga iš mylinčios širdies. Kilnumas, filantropija, prisitaikomumas, prigimties platumas, netgi išsižadėjimas – visa tai vien tik meilės vaisiai. Didžios, retai pasitaikančios ir lemties pažymėtos būtybės, į kurias pasaulis per amžius žiūrėjo kaip į idealą – tai širdys, degančios meilės liepsna. Blogis ir nuodėmė kyla iš meilės trūkumo.
Žmonės meilę vadina akla, bet iš tikrųjų meilė – tai akių šviesa. Akys sugeba matyti tik paviršių, meilė gali matyti kur kas giliau. Visa nemokšiškumo tamsa – tai meilės trūkumas. Panašiai kaip neįsidegusi ugnis teduoda tik dūmus, bet kai įsidega – įsiplieskia skaisčia liepsna, taip ir meilė: ji akla, kol netobula, bet kai jos ugnis kruopščiai kūrenama, liepsna nušviečia keleivio kelią nuo mirtingo gyvenimo iki nemirtingumo – mylinčiai širdžiai atsiveria žemės ir dangaus paslaptys, mylintis valdo save ir kitus, jis ne tik bendrauja su Dievu – jis susilieja su juo. Kaip sakė Rumis:
Tad būk pasveikinta, o Meile, saldi beprotybe!
Tu, kuri išgydai visus mūsų netobulumus,
Kuri esi mūsų išdidumo ir išpuikimo gydytoja!
Kuri esi mūsų Platonas ir Galenas!
8. Tėra Vienas Šlovinimo Objektas, ir tai – grožis, kuris savo gerbėjų širdis pakyli aukštyn visais aspektais, nuo regimo iki neregimo.
Viename hadise rašoma: ”Dievas gražus, ir Jis myli grožį“. Tai atspindi tą tiesą, kad žmogus, kuris paveldi Dievo Dvasią, turi grožį savyje, ir myli grožį; nors tai, kas vienam gražu, kitam – negražu. Tobulėdamas žmogus ugdo savyje grožio jausmą, ir garbina aukščiausią grožio aspektą vietoje žemiausio. Kai nuosekliai vystydamasis jis pakyla virš grožio šlovinimo regimame pasaulyje ir pasiekia aukščiausią grožio regėjimą Neregimame, tada visas egzistavimas jam tampa vienatiniu grožio regėjimu.
Žmogus garbina Dievą, šlovindamas saulės, mėnulio, žvaigždžių ir planetų grožį, jis garbina Dievą augaluose, gyvūnuose, jis atpažįsta Dievą geriausiose žmogaus savybėse; ir kai jis įgyja tobulą grožio regėjimą, tada jam atsiveria viso grožio šaltinis Neregimame, iš kurio viskas gimsta ir į kurį viskas grimzta.
Sufijus, suvokdamas tai, garbina grožį visais jo aspektais, regi Numylėtinio veidą visame regimame ir Numylėtinio Dvasią – Neregimame. Kur jis bežiūrėtų, visur priešais jį – jo garbinimo idealas.
Visur, kur bepažvelgčiau,
Aš regiu Tavo žavų veidą,
Visur, kur benueičiau,
Ateinu ten, kur esi Tu.
9. Tėra Viena Tiesa – tikrasis mūsų būtybės vidinis ir išorinis pažinimas, kuris yra visos išminties pagrindas.
Hazratas Ali pasakė: „Pažink save, ir tu pažinsi Dievą“. Tai savojo „aš“ pažinimas, kuris išsilieja į Dievo pažinimą. Savęs pažinimas atsako į kausimus: iš kur aš atėjau; ar egzistavau iki tol, kol pradėjau suvokti savo dabartinį egzistavimą; jeigu egzistavau, tai koks tai buvo egzistavimo lygis? Ar buvau asmenybė, panaši į dabartinę, ar kaip kažkoks daugis, o gal vabzdys, paukštis, gyvūnas, dvasia, džinas ar angelas? Kas įvyksta mirties akimirką – pokyčiai, kuriems pasmerkta kiekviena būtybė? Kodėl aš stumiu savo dienas čia? Kokią misiją man reikia čia atlikti? Kokia mano pareiga gyvenime? Kas yra mano gyvenimo laimė ir kas daro mano gyvenimą nelaimingą? Tie, kurių širdys dega didesnių aukščių šviesa, pradeda mąstyti panašiais klausimais, bet tie, kurių sielos jau nušviestos savęs pažinimo šviesa, suvokia juos. Jie lieja atskiriems žmonėms ar masėms savo pažinimo šviesą taip, kad net tie, kurių širdys dar neįsidegė, kurių sielos dar nenušvito, būtų pajėgūs eiti tikru keliu, vedančiu į tobulumą.
Štai kodėl žmones moko įvairiomis kalbomis, įvairiomis Dievo garbinimo formomis įvairių doktrinų įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tėra viena ir ta pati tiesa, tik ji regima skirtingais aspektais, būdingais vieniems ar kitiems žmonėms ir laikams. Tik tie, kurie nesuvokia to, gali juoktis iš kito tikėjimo, pasmerkdami amžinam pragarui ir pražūčiai tuos, kurie nesutinka su jų įsitikinimais, kad tik jų tikėjimas – vienintelis teisingas.
Sufijus savęs pažinimą laiko visų religijų pagrindu, jis randa jį kiekvienoje religijoje, jis regi šią tiesą kiekvienoje iš jų, nes į viską žiūri kaip į vienovę. Jis sugeba suvokti Jėzaus posakį: „Aš ir mano Tėvas – vienas“. Skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio lieka tik jo lūpose, bet ne jo sieloje. Štai ką reiškia sąjunga su Dievu. Iš tikrųjų tai – netikrojo „aš“ ištirpinimas tikrojo „Aš“, dieviškojo, amžino ir visa apimančio, pažinime. Pasak Amiro
"Pasiekęs sąjungą su Dievu,
Turi prarasti pats save."
10. Tėra vienas Kelias – netikro ego sunaikinimas susiliejant su tikruoju, kas pakyli mirtingąjį iki nemirtingumo, kuriame glūdi visas tobulumas.
Aš išėjau į nebūtį – išnykau; ir, o, stebukle!
Aš buvau pats gyvenimas.
Visi, kurie suvokė gyvenimo paslaptį, supranta, kad gyvenimas vienas, bet egzistuoja dviem aspektais. Pirma, kaip nemirtingas, visa apimantis ir bežadis; antra, kaip mirtingas, aktyvus ir pasireiškiantis per daugį. Siela, kuri yra priskiriama pirmajam aspektui, vos nusileidusi į protą bei kūną apgaunama, tampa bejėgė ir ją užgožia gyvenimo išgyvenimas, kuris yra priskiriamas antrajam aspektui. Kūno norų ir proto vizijų patenkinimas nėra pakankamas sielos tikslas, kuris, be abejo, yra išbandyti savo pačios reiškinius regimybėje ir neregimybėje, nepaisant to, kad ji linksta būti vien tik savimi ir niekuo daugiau. Kaip apgaulė verčia ją jausti, kad jis bejėgė, mirtinga ir pavergta, ji pastebi, kad jai nejauku. Tai gyvenimo tragedija, kuri stiprų ir silpną, turtingą ir vargšą įstumia į neviltį, verčia nuolat ieškoti kažko, ko jie nežino. Sufijus, suvokdamas visa tai, eina neigimo keliu ir, mokytojo vedamas šiuo keliu, kelionės pabaigoje atranda, kad kelio tikslas buvo jis pats. Kaip sako Ikbalas:
Aš klajojau vaikydamasis pats save;
Aš buvau ir keleivis, ir kelionės tikslas.
Šaltinis: http://www.islamas.lt/sufizmas.htm
