Persų legenda pasakoja, kad taurieji akmenys – velnio kūrinys, kuris, pastebėjęs Ievą besigėrinčia rojaus sodo gėlėmis, suteikė jiems nuostabias spalvas, norėdamas sužadinti žmonių širdyse godumą ir pagundas. Tačiau realiai jų kilmė prozaiškesnė – jie susidarė formuojantis žemės plutai cheminių procesų pasekoje. Jau senovėje juos naudojo puošalams, jų spindesys ir atspalviai kėlė nuostabą ir susižavėjimą. Kiekviena epocha turėjo savo mėgstamus tauriuosius akmenis. Egiptiečiai mėgo papuošalus iš smaragdo, turkio, ametisto, kalnų krištolo.

Daugelis žmonių labai mėgsta gėrėtis mineralais, jų įmantria forma, neįprastomis spalvomis. Jie dažnai net nenujaučia, kad daugelis mineralų turi magiškų savybių ir sumaniose rankose gali tapti rimtu ginklu.

Senovės astrologai kreipdavosi į žvaigždes, ieškodami atsakymo į klausimą, dėl ko tam tikri akmenys pasižymi vienokiomis ar kitokiomis magiškomis savybėmis.