Visgi, kaip surėdyti mūsų kūnas-siela-dvasia… Kūnas - mes jį jaučiam, matom, liečiam. Tai mūsų korpusas, rūbas, apsiaustas, tai veiklioji jėga materialiame pasaulyje. Jo dėka vyksta veiksmas. Vien rankomis, kiek galima padaryti darbų. Į tą kūną “įstatytas” tarsi nematomas prietaisas – siela. Tai variklis, šerdis, esmė, turinys. Tai nepaprasto talpumo indas. Tai protas, jausmai, prisiminimai ir vizijos. Tai tikrasis Aš. Tai saitas su Amžinybe. Yra dar viena jėga, kuri “teka” per kūną ir sielą. Tai dvasia arba gyvybinė energija. Ji teka per visa, kas gyva. Ir kodėl mes kartais galvojam, kad žuvys ar medžiai nieko nejaučia. Ar tik todėl, kad jie tyli. Ar nebylumas gali atspindėti jausmų, pojūčių nebuvimą… O gal tie “tylintys” pojūčiai dar stipresni. Ir kas pasakė, kad žmonės turi daugiau proto už gyvūnus. Ar tik todėl, kad jie išranda daug dalykų, kurie pagerina jų komfortą, buitį, tačiau taip galbūt žmonės tik atitraukiami nuo pagrindinio tikslo. Užtenka pasižiūrėti į bičių pasaulį - kaip jos renka nektarą ar lipdo korius, kad suprastum, jog žmogus nėra kažkuo ypatingai pranašesnis. Tik galingesnis. Taigi - kaip be elektros energijos užgęsta lemputė, taip be dvasios, viskas nyksta, vysta, žūva. Ne be reikalo yra išsireiškimas, “išleido dvasią”. Tai kurgi dingsta siela, išėjus dvasiai... Nes kūnas, kaip žinia, suyra… Ar tai reiškia, kad nebeveikiama gyvybinės energijos, siela taip pat turėtų mirti… Ne, patekusi į anapusinį pasaulį, ji jau minta nebe žemiška, o dieviška energija, minta Šviesa… O ką veikia siela tarpe įsikūnijimų… Kai kurios ilsisi, o kitos - dirba ir veikia kartu su mumis. Angelų, stichijų pavidalu sukinėjasi šalia mūsų, kad kartu atliktume reikalingus darbus. Mes leidžiame joms veikti per mus, o jos mums padovanoja savo galią ir stiprybę. Pakol siela vėl įkūnijama mokytis ir mokyti. Ir nebūtinai ji turi patekti į tokį patį rūbą. Galbūt kaip tik, mums padovanojama visa grandinė, kad mes geriau suprastume gyvybės paslaptis. Gal dėl to ir žmogus yra toks daugialypis, ir neretai jaučiasi lyg ne savo kailyje, o sapne ar fantazijose mato save visai kitą. Siela saugo buvusius prisiminimus. Ko gero, nereikėtų specialiai kapstytis tuose atsiminimuose, bet jei jie iškyla, tai ne be reikalo. Tai sielos patirtis mums kažką nori priminti, parodyti. Gal mums nuolat bandoma pasakyti, kad užtenka tiesiog būti Kūrybos, bendro piešinio dalimi. Žmogus, dar būdamas žemiškame įsikūnijime, jau gali atverti savo širdį, sielą ne tik gyvybę palaikančiai energijai, bet ir kitai – aukštesniajai, kosminei, dieviškai. Nebūtina išeiti iš kūno, kad galėtum atsiduoti dieviškajai valiai ir leisti, kad per Tave sklistų dangaus energija. Gal tada ir ateis tas suvokimas ar atsiminimas – kas mes, ką čia darom ir ką turime daryti… Gal mes tik upės… Upės, atėjusios pamaitinti Žemę savo vandenimis ir grįžti į vandenyną… Į vandenyną, kurio kilmė tokia pati, kaip mūsų...